NAUJIENOS

« Atgal

Nepakartojama kelionė į kalnus

Birželio 23–30 d. pirmąkart išvykau į kalnus. Iš pradžių labai jaudinausi ir buvau nekalbus, šiek tiek bijojau – nežinojau, ko tikėtis. Sekmadienį po ilgos kelionės Alytus – Ukraina (Lazeščinos gyvenvietė) atvykom į viešbutį. Pirmadienio rytą išvykom kopti. Pirmoji diena daugumai buvo labai sunki ir varginanti. Kai pasiekėm vieną iš dviejų – Chomiako viršūnę (1 542 m), ji buvo paskendusi debesyje, nieko nesimatė ir truputį nusivylėme. Bet aš džiaugiausi savimi, jog įveikiau pirmą savo viršūnę.

Nusileidusi į vietą, kur šakojasi keliai, grupė pasiskirstė į dvi dalis – vieni jau buvo pavargę ir nusprendė, jog šiandien pakankamai nužygiavo, o kiti norėjo tęsti kelionę į Siniako kalną (1 665 m). Aš buvau tarp tų, kurie ėjo link namų. Tačiau padarėme didelę klaidą – bandėme grįžti ne tuo keliu, kuriuo atėjome. Po geros valandos supratome, kad pasiklydom, sunerimome, bet laimei radome automobilių kelią, susiorientavome, kur esame, ir ėjom link autobuso. Kai supratom, jog dar daug kelio iki autobuso, vaikai liko prie parduotuvės, o vairuotojas Egidijus tęsė kelionę. Mes turėjome laukti pora valandų, tačiau jos neprailgo – kalbėjome, juokavome ir smagiai kartu leidome laiką.

Kitą dieną nuvykome į Ukrainos kurortinį Bukovelio miestelį, jame išbandėme nusileidimą lynu nuo aukščiausios tos vietovės kalno. Vėliau visi išsimaudėm ežere, stebėjome mokytojos Raselės ir dviejų mūsų keliautojų (Daivos ir Eriko) važiavimą lynu  – dviračiu ant ežero.  Trečiąją dieną mes žygiavom į pačią aukščiausią Ukrainos viršūnę – Hoverlą, jos aukštis – 2 061 metras. Kelionė buvo varginanti, bet ją įveikus mane užpuolė džiaugsmo ir pasididžiavimo pliūpsnis. Nors tą dieną nuėjom per 20 kilometrų ir buvau labai pavargęs, tačiau įveikiau tokį milžinišką kalną, o vaizdas buvo ne iš šio pasaulio. Viršūnėje mokytoja su pagarba mums iškleidė Lietuvos vėliavą ir pakvietė sugiedoti V. Kudirkos Tautišką giesmę. Buvo taip gera, kad esu tikras Lietuvos  pilietis. Vėliau vakare jaukiam viešbučio kiemelyje visa Lietuvos keliautojų grupė smagiai pavakarojom – padainavom. Ketvirtadienį plaukėme plaustu sraunia ir kliūčių pilna kalnų upe Juoduoju Čeremošu. Buvo be galo įdomu ir nepakartotina. Galiausiai penktąją dieną vėl ėjom į kalnus. Pakeliui matėm mažą, blizgantį kalnų ežerėlį. Tarp dviejų viršūnių – Blizniecų (1 881 m) ir Dragobrato (1 704 m) – visus naujokus, tarp jų ir mane, pakrikštijo kalnams. Mus paženklino, pripažino, kad esam kalnų keliautojai ir galiausiai mums įteikė Ukrainos vėliavos spalvų apyrankę bei medalį ir tai buvo tikra,  pagal visus reikalavimus – visa tai suorganizavo geografijos mokytoja Raselė. Jau vakarui artėjant, prieš išvykdami labai šiltai padėkojome mūsų vadovei Raselei Savickienei už kelionių organizavimą, nuotaiką, pasakojimus, užduotus klausimus kelionės metu, juk geografijos mokytoja veda į kalnus  mokinius jau 29-erius metus. Įteikėm nedidelių dovanėlių, dar padainavom ir išvykom....

Vaizdai užlipus į bet kurią viršūnę, kurią aplankiau, buvo neįtikėtini, visa išvyka buvo nereali, visi mano lūkesčiai buvo viršyti ir aš labai džiaugiuosi, jog čia važiavau. Aš tikrai dar ateityje užkopsiu į ne vieną kalną.

Alytaus Panemunės progimnazijos  6 b klasės mokinys Kristupas Šilalė



Dar nėra komentarų. Būti pirmam.

Švietimo įstaigos